Положение с языками нацменьшинств в СССР, России, Прибалтике до вступления в ЕС и после... [2]

Pasak viceministro, 2012 m. pavasarį tautinių mažumų mokyklų vienuoliktokai rašys bandomąjį rašinį, kurį įvertinus, t.y. nustačius, kokių klaidų buvo padaryta daugiausia, bus pakoreguotos abitūros egzamino vertinimo normos. Vaizdžiai kalbant, abitūros lietuvių kalbos egzamino vertinimas bus taikomas prie tautinių mažumų lygio. Bet ar negalėtų būti atvirkščiai? Kažkada lenkų mokyklų atstovai kreipėsi į Vilniaus universiteto rektorių, prašydami nuleisti stojamųjų egzaminų lietuvių kalbos egzamino kartelę jų abiturientams. Bet rektorius jiems pasiūlė pakelti lietuvių kalbos mokymo kartelę jų mokyklose. Praėjo keliolika metų, kol šis siūlymas, kad ir gerokai girgždėdamas, pradedamas įgyvendinti.

O dabar ministerijos pranešimo vinis: „Šios abitūros egzamino vertinimo išlygos mokyklų tautinės mažumos kalba abiturientams gali būti taikomos iki tol, kol dabartiniai priešmokyklinukai baigs mokyklas pagal naujas lietuvių kalbos programas, kurioms skiriamas didesnis pamokų skaičius“. Lengva suskaičiuoti, kad tik 2025 metais Lietuvos tautinių mažumų abiturientai pasieks reikiamą brandžiam gyvenimui lietuvių kalbos mokėjimo lygį. Tačiau žinant Lietuvos lenkų politikų veidmainystę, gali būti ir taip, kad 2025 metais jie pareikš, kad norint pasiekti tą lygį, reikėtų ir namie retkarčiais pabendrauti lietuviškai. Taigi, kai tėvai gerai mokės lietuviškai, tik tada bus galima reikalauti to paties iš vaikų. Tuo būdu galutinis terminas, matyt, nusikels iki 2040 metų. Čia jau būtų Guinesso rekordas – per 30 metų išmokyti tautines mažumas kalbėti valstybine kalba.
„Įgyvendinant naują Švietimo įstatymą, Vyriausybės nutarimu leista tautinių mažumų ir mišrių mokyklų mokiniams krepšelio lėšas dar padidinti 5 proc. – papildomoms lietuvių kalbos pamokoms, vadovėliams įsigyti, mokytojų kvalifikacijai kelti“. Nemažai lėšų bus skirta ir reikalingam mokytojų kvalifikacijos kėlimui, taip pat „iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pratęstas terminas įgyti pedagogams reikalingą trečią valstybinės lietuvių kalbos mokėjimo kategoriją“. Vadinasi, tautinių mažumų mokyklų pedagogai irgi nemoka lietuviškai, kad jiems reikia pratęsti terminą valstybinei kalbai išmokti. Įdomu, kur tie pedagogai mokėsi, kokius diplomus jie turi, kad per 20 metų nepriklausomos, o prieš tai pusamžį priklausomos Lietuvos taip ir neišmoko lietuviškai kalbėti?

Pažvelkime, kaip į šias reikšmingas nuolaidas tautinėms mažumoms, reagavo patys Lietuvos lenkų veikėjai. Kaip ir galima buvo tikėtis - tik neigiamai. Štai Lietuvos lenkų lyderis Valdemaras Tomaševskis iš karto pareiškė, kad „sprendimas iš esmės netenkina“. Kodėl? Todėl, kad pats vienodo lietuvių kalbos egzamino principo įvedimas, anot jo, yra klaida. „Egzaminas objektyviai negali būt suvienodintas, nes gimta kalba, kuria žmogus mąsto, skiriasi“... Tuomet kiltų klausimas, kaip iš viso lenkai gali gyventi Lietuvoje, pvz., studijuoti aukštojoje mokykloje, dirbti teisininkais ar gydytojais, nes mąstymas, kaip žinome, yra neatsiejamas nuo žodžio ir kalbos, taigi mąstymas tik lenkiškai reikštų, kad lietuviškiems žodžiams ir kalbai jame nėra vietos. Kur tokia filosofija nuves?

Dar griežtesnę nuomonę išdėstė žinoma lenkų radijo „Znad Wilii“ žurnalistė Renata Widtmann. Anot jos, valstybinis lietuvių kalbos egzaminas tautinių mažumų mokyklose yra labai svarbus, siekiant valstybės finansuojamų vietų aukštojoje mokykloje, ir jeigu pasirodys, kad jo pažymys pakenks, t.y. bus per mažas, lenkų abiturientams stojant į universitetus, tai bus „žmogaus teisių pažeidimas ir tokia byla galėtų būti Strasbūre“. Sunku būtų sugalvoti didesnį absurdą. Tuomet tektų galvoti, kad jau studijuojant universitete, bet kokio egzamino neišlaikymas galėtų Lietuvos ruso ar lenko taip pat būti traktuojamas kaip žmogaus teisių pažeidimas! Kur tokie absurdai nuves?

Vilniaus pedagoginio universiteto docentas Romualdas Naruniecas, komentuodamas aktualiją, kad universitete neatsirado norinčių mokytis polonistikos, dėl šio fakto apkaltino „valstybės vykdomą politiką lenkų mažumos atžvilgiu“. „Visuotinis(!) lenkų persekiojimas(!), naujasis Švietimo įstatymas iš pagrindų naikina lenkų švietimą. Nebus polonistų – neliks ir lenkų mokyklos. Prie to mažais žingsneliais eina mūsų valdžia“. Be jokios abejonės, teiginius apie visuotinį persekiojimą docentas nuolat kartoja ir savo studentams, o gal ir lenkams abiturientams, piešdamas Lietuvos valstybės, kaip lenkų baubo vaizdus. Ko dar stebėtis, kad prigąsdinti tokių docento fantasmagorijų, lenkų jaunuoliai vengia polonistikos studijų Vilniuje.

Kas be ko, Lietuvos lenkų „gelbėjimu“ rūpinamasi ir Lenkijoje. Viename iš paskutinių mitingų prie Lenkijos premjero kanceliarijos, skambėjo ir tokie prašymai Donaldui Tuskui: „imtis ryžtingų veiksmų, kurie užtikrintų normalų Lietuvos lenkų gyvenimą - ateitį po studijų Lenkijoje arba lenkų mokyklos baigimo be pasityčiojimo darbo rinkoje; sėkmingą lenkų mokyklų konkurencingumą Vilniaus krašte“. Taip išeitų, kad Lietuvos valdžia lenkų jaunuoliams, studijavusiems Lenkijoje, turėtų suteikti valdišką darbą ir ko gero butą – normaliam gyvenimui, visai kaip anais gerais laikais.

Taip pat atsisakytų reikalavimo jiems mokėti lietuvių kalbą, nes jis būtų palaikytas pasityčiojimu. Tos pačios privilegijos turėtų būti taikomos ir lenkų mokyklų abiturientams. Suprantama, kad visiškai naivus reikalavimas ir užtikrinti lenkų mokyklų konkurencingumą, neišmokant jose valstybinės kalbos, nes tuomet jos beviltiškai pralaimės konkurencinę kovą su lietuvių mokyklomis.

Ministerijos pranešime rašoma, kad „įgyvendinant naują Švietimo įstatymą... tautinių mažumų... mokyklos gaus 21 proc. didesnius krepšelius“. Tai labai gerai, tačiau vertėtų pasidomėti tais krepšeliais ir Lenkijos lietuvių mokyklose. Štai ką apie tai rašo Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Gasperavičiūtė.

„Lietuvoje ir Lenkijoje iš esmės skiriasi mokinio krepšelio skaičiavimo metodika. Lietuvoje krepšelis skaičiuojamas konkrečiai (realiai) mokyklai, jeigu joje apie 60 mokinių, ji gauna visą sumą, kad užtektų mokytojų atlyginimams, vadovėliams ir pan. Jei tai tautinės mažumos mokykla, pridedama dar 20 procentų. Lenkijoje krepšelis skaičiuojamas abstrakčiai mokyklai. Krepšelio užtektų, jeigu klasėse būtų ne mažiau kaip 18 (pagrindinėse mokyklose) ir 24 (gimnazijose) mokiniai. Tiesa, mažoms tautinių mažumų mokykloms prie krepšelio pridedama 150 proc., tačiau kas iš to, jei ir tų pridėtų lėšų neužtenka net mokytojų atlyginimams? Taigi realiai, pvz., konkreti Seinų „Žiburio“ mokykla finansuojama ne 150 proc., o 60 proc. (40 proc. mokyklos biudžeto skiriama iš Lietuvos). Žodžiu, realiai Lietuva finansuoja 120 proc. tautinių mažumų mokyklas, o Lenkija apie 60 proc.“

Bet čia jau medžiaga, kaip sakoma, pamąstymui. Šią tautinių mažumų švietimo aktualijų apžvalgą vertėtų baigti ministro Gintaro Steponavičiaus žodžiais, adresuotais Lietuvos lenkų visuomenei: „švietimo pagalba negalima siekti politinių tikslų“. Kol kas, deja, būtent taip ir vyksta. Kalbos apie būsimąjį – nuo rugsėjo 1 lenkų mokyklų streiką, protestuojant prieš Lietuvos švietimo įstatymą, cirkuliuoja jau nuo pavasario, nors net pats Lenkijos užsienio reikalų ministras neseniai pritarė, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis iš visų užsienio šalių – geriausia pasaulyje.

Taigi visiškai nesuprantama, dėl ko reikėtų Lietuvos lenkų moksleiviams streikuoti, o lenkų veikėjams keikti ir dergti Lietuvą svarbiausiose Europos instancijose. Kas vis dėlto šios politinės suirutės režisierius? Į tai dabartinė Lenkijos valdžia neatsako, tikėkimės, kad gal atsakys naujoji, po spalį įvyksiančių parlamento rinkimų suformuota Lenkijos valdžia.